Atminties biuras: Z. Chessakov
Izraelietis Zohar Chessakov pasakoja apie šviesaus atminimo savo mamą ir jos išgyvenimus karo metų Lietuvoje, kur ji gimė ir augo. Dalijasi mintimis, kodėl ligšiol svarbu sugrįžti į vietas, kurios palietė jo šeimos likimą.
- - -
„Atvažiavome čia ieškodami savo šaknų, siekdami daugiau apie jas sužinoti. Kai kurie iš mūsų - mano sūnus ir sūnėnas - Lietuvoje pirmąkart. Mes lankome mano mamos, jų močiutės vietas.“
- - -
„Mano močiutė žinojo, kas nutiko jos giminaičiams Šiauliuose ir aplink juos. Ji jautė, kad gali nutikti kažkas bloga. Todėl ėmė galvoti, ką daryti su savo vaiku - mano mama Liuba. Apsupta kitų moterų ir slėpdama savo palto atlapuose, močiutė išnešė ją iš geto ir paslėpė Daugėlių darbo stovyklos nameliuose, sergančių žmonių lovoje - ten vokiečiai neidavo.“
- - -
„Močiutė pradėjo dirbti stovyklos vadovo lietuvio namuose. Ten ji sutiko Grigalaičius ir paprašė - kai jie mus paims, prašau, užauginkite mūsų dukrą. Jie sutiko.“
- - -
„Kai vyko Daugėlių akcija, mano mamą su seneliu paslėpė krosnyje. Taip jie išsigelbėjo.“
- - -
„Pasibaigus karui dauguma išgyvenusių žmonių iš Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklų traukėsi į vakarus. Tačiau mano seneliai grįžo į Lietuvą tikėdamiesi ten surasti savo dukrą. Ir surado ją pas Grigalaičius. Iš pradžių ji neprisiminė jidiš kalbos, nes jau mokėjo kalbėti lietuviškai. Susigrąžinę dukrą mano seneliai persikėlė gyventi į Kauną. Čia pradėjo kurtis naują gyvenimą, susilaukė antro vaiko - sūnaus Dovo. Tačiau senelis nuolat jautė, kad turi važiuoti į Izraelį - į laisvą žydų žemę.“
- - -
„Daugybė Holokaustą išgyvenusių vaikų ėmėsi darbo, susijusio su pagalba - tapo psichiatrais, daktarais, seselėmis. Jie nuėjo tokiu keliu. Mano mama dirbo sesele 35 metus. Jai darbas nesibaigdavo darbo patalpose - žmonės visą laiką ateidavo pas mus į namus ir ji juos ten gydydavo.“
- - -
„Iki Sovietų sąjungos žlugimo mano mama nieko nežinojo apie Grigalaičius. Ji pirmą kartą į Lietuvą atvažiavo 1989 m. Nuo to laiko čia lankėsi kasmet drauge su mano tėčiu, manimi, mano seserimi. 1992 m. su ja atvažiavo ir mano močiutė. Jai visuomet tai buvo labai emocinė patirtis. Mano mama Grigalaičių vaikus laikė savo broliais ir seserimis, jie ją - taip pat. Šįkart mes jau atvažiavome be jos. Grigalaičių sūnus Pranas pasakė - manėme, kad po jūsų mamos mirties nebeturėsime jokio ryšio, jūs mus labai nustebinote. Aš jam pasakiau - tai ryšys, kurio neįmanoma nutraukti. Tai ne tik kraujo ryšys. Tai ir emocijų ryšys ir daug daugiau. Savo gyvybes mes skolingi jo tėvams.“
- - -
„Mums čia lankytis nelengva. Tačiau jaučiu ir optimizmą, nes tai vietos, kuriose mano mama buvo išgelbėta.“
- - -
„Kai pirmąkart lankiausi Lietuvoje 1994 m. mačiau įtarius žmonių žvilgsnius. Mano oda tamsesnė, tuomet buvo tamsūs plaukai. Dabar jaučiu, kad viskas daug lengviau priimama. Pastebiu, kad žmonės šypsosi daugiau. Tai itin matyti žvelgiant į jaunus žmones. Jie nebeieško skirtumų, jie ieško bendrumo. Tai labai svarbu, ypač tokiame mieste kaip Kaunas, kuris kažkada buvo toks multikultūriškas.“
- - -
ZOHAR CHESSAKOV
Zohar - Šiauliuose gimusios, Kaune pokario metais augusios žydų tautybės Liubos Funkaitės Chessakov sūnus. 1943 m. Liubos tėvai iš Šiaulių geto buvo perkelti į Daugėliuose įkurtą darbo stovyklą, kartu su savimi slapta jie pasiėmė vos trejų mergaitę ir paslėpė "barakuose" (vaikams buvo draudžiama ten būti). Liubos mama gavo šeimininkės darbo vietinio plytų fabriko darbuotojo Prano Grigalaičio ir jo žmonos Bronės namuose. Funkai paprašė Grigalaičių surasti saugią vietą Liubai, taip mergaitė tapo jų šeimos nare ir gavo Aldutės vardą. Likvidavus Daugėlių darbo stovyklą, o vėliau - Šiaulių getą, į kurį Funkams teko sugrįžti jau be savo dukrytės, jie buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Stebuklingai išgyvenę jie grįžo į Lietuvą ieškoti Liubos, kurią visą tą laiką globojo Grigalaičiai. 1959 m. Funkų šeima emigravo į Izraelį. Liubos šeima didelė - 3 vaikai, 9 anūkai ir 2 proanūkiai. Žlugus Sovietų sąjungai Liuba lankydavosi Lietuvoje, jos šeima tą daro ligi šiol.
Interviu data: 2018-07-12