Atminties biuras: F. Kučinskienė
Kauno žydų bendruomenės narė Fruma Kučinskienė pasakoja apie gražius šeimos susibūrimus tradicinių švenčių metu senelių namuose Rotušės aikštėje, prieškario Kauno vaizdus, matomus pro nedidelį automobilio langelį įsitaisius ant tėčio išvežiojamų kojinių miestiečiams, ir staiga pasikeitusį pasaulį, kurio dangų ėmė skrosti karo lėktuvai. Fruma dalijasi atsiminimais apie slapstymąsi ankštame namelio rūsyje, išvedimą iš geto prieš jos pačios valią, tapimą Danute ir plaukimą plaustu Nemunu iš tuštėjančio Kauno į Kulautuvą paskutinėmis karo dienomis.
- - -
„Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs. Mano seneliai gyveno pačioje Kauno širdyje – šalia Rotušės aikštės. Tuomet švenčių metu autobusai dar nekursuodavo. Iš Šančių į Senamiestį važiuodavome karieta (bent jau taip tą transporto priemonę vadindavome mes) ar „bričkele“ pakeliamu stogu. Prisimenu, kur tiksliai stovėdavo tos „bričkelės“ pakinkytais arkliais. Po daugelio metų toje pačioje vietoje Senamiestyje būdavo taksi automobilių stotelė“.
- - -
„Velykų metu valgydavome tam tikrus patiekalus pagal mūsų tikėjimą. Šeima buvo didelė, seneliai turėjo net septynis vaikus. Mano tetos ir dėdienės mus nuvesdavo į kitą vietą ir paslapčia mums leisdavo valgyti tai, ko pagal papročius nebuvo galima. Labai gerai atsimenu tuos linksmus veidus, kurių vėliau nebeliko“.
- - -
„Mano mama visada laikydavo atviras duris giminaičiams, atvažiuojantiems studijuoti į Kauną. Todėl mūsų namuose nuolat būdavo gražus ilgas stalas, balta staltiesė, dubuo su sriuba“.
- - -
„Kartu su mama ėjome Drobės gatve link namų, rankose nešėme pačių pasiūtas sukneles. Danguje pamatėme lėktuvus – tai buvo pirmi Sovietų sąjungos lėktuvai. Mama išsigandusi žiūrėjo į dangų“.
- - -
„Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiais atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“.
- - -
„Gyvendami gete nuolat padėdavome vieni kitiems išlikti. Mūsų namelyje tėtis įrengė slėptuvę, kur slėpdavomės akcijų metu. Rūsio patalpos plotas buvo užmūrytas, po lovomis iškirsta anga. Erdvė buvo itin maža, dažniausiai ten slėpdavomės mes ir keli kaimynai. Kiti turėdavo uždengti slėptuvę dangčiu, ant jos užstumti lovą, o spintą – ant durų. Tik tų, kurie netilpdavo į slėptuvę dėka iš jos vėliau ir ištrūkdavome. Būdavo labai baisu ir ankšta, neįmanoma net pajudėti. Nuolat girdėdavome vokiečių balsus, sunkių batų žingsnius“.
- - -
„Vieną vakarą pas mano globėją Nataliją užsuko viešnia, kuri dėvėjo juodą skrybėlę ir kalbėjo tik vokiškai, buvo rūstaus veido. Aš jos išsigandau ir nubėgau slėptis. Tai, pasirodo, buvo mano gelbėtoja ir įmotė Helena Holzman“.
- - -
„Patekau į globos namus. Vienas kunigas man išdavė netikrą gimimo liudijimą. Liepė pamiršti savo tikrąjį vardą, pavardę ir jų niekada niekam nesakyti. Turėjau pasirinkti kurį nors lietuvišką vardą: Birutė, Jadzytė, Danutė... Taip aš tapau Danute. O naujoji mano pavardė „Vitkauskaitė“ padaryta iš tikrosios – „Vitkinaitė“.
- - -
„Kaunas buvo labai tuščias. Garlaiviai neplaukė, o mums reikėjo pasiekti Kulautuvą. Ėjome prie prieplaukos šalia Jėzuitų bažnyčios. Ten vokiečiai gaudė lietuvius, kad galėtų išgabenti dirbti į Vokietiją. Slėpėmės kieme už bažnyčios, papuolėme į kažkieno rūsį. Pavojui nuslūgus, išlindome apsižvalgyti, matėme tik likusius plaustus. Matėme į Vakarus bėgančius žmones, jie buvo linksmi. Globėja man liepė eiti nuo jos tolyn, apsimesti, kad nesame pažįstamos.
Plaukdama mačiau Kauną. Kairėje pusėje liko stovėti Vytauto bažnyčia (Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia), mačiau ir Jėzuitų bažnyčią. Iki Zapyškio plaukėme plaustu, vėliau valtele iki Kulautuvos“.
- - -
„Rusų kariai tuomet atrodė „su sparnais“. Kartą kilo gaisras, užsidegė gretimas namelis. Pusseserė surinko mūsų turimus daiktus į paklodę. Liepė stovėti Vytauto prospekte ir juos saugoti. Aš labai išsigandau, nes ji ilgai nesugrįžo. Ėmiau galvoti, kad papuolė į gaisrą. Tuo metu pro šalį ėjo du rusų kareiviai. Kas gali būti geresni žmonės, jei ne rusų kareiviai? Paprašiau, kad pasaugotų mano daiktus. Kai grįžau, nei daiktų, nei kareivių nebuvo. Tada jie ir „pametė sparnus“.
- - -
„Mano globėjos Helenos Holzman vyras Maksas Holzmanas prieš karą buvo įsteigęs Pribačio knygyną ir leidyklą Kauno centre. Tai nebuvo tik vieta, kurioje prekiavo knygomis. Ten buvo apstu ir meno dirbinių, meno literatūros, rinkdavosi žmonės“.
- - -
Fruma Malka Vitkinaitė Kunčinskienė
Fruma kilusi iš senos kauniečių giminės, gimė 1933 m. Kaune Vulfo ir Rivos Vitkinų šeimoje, turėjo brolį Josifą. Iki Antrojo pasaulinio karo tėvas dirbo „Cotton“ kojinių fabriko techniniu vadovu. Šeima buvo išsilavinusi, mokėjo daug kalbų, laikėsi žydiškų tradicijų, puoselėjo ryšius su giminaičiais. Prasidėjus karui ir išleidus įsakymą žydams įsikelti į Vilijampolę, Vitkinai apsigyveno namelyje A. Kriščiukaičio g. netoli geto vartų. Frumą žydų policininkas slapta išvedė iš geto tam, kad ją išgelbėtų. Mergaitė buvo globojama skirtingų moterų namuose mieste, kurį laiką kartu su pussesere Rivka Šmukleryte-Ošerovičiene. Porą mėnesių gyveno našlaičių vaikų globos namuose su padirbtu gimimo liudijimu, kuriame buvo įrašyta Danutės Vitkauskaitės pavardė. Paskutines karo dienas Fruma slapstėsi miške Kulautuvoje. Iš viso žuvo trisdešimt du Frumos giminės žmonės.
Interviu data 2017-12-08