Atminties biuras: A. Kovtun
Krymo totorė Asija Kovtun prisimena gyvenimą name Laisvės alėjoje drauge su kitomis po Antrojo pasaulinio karo prieglobstį Lietuvoje radusiomis šeimomis. Pasakoja apie skurdžią, bet labai spalvingą vaikystę miesto kiemuose, čiuožyklą Dzeržinskio skvere, sekmadienius Zoologijos sode ir elegantiškų Kauno šeimų pasivaikščiojimus šurmuliuojančioje Laisvės alėjoje.
- - -
„Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al. 3). Bute buvo penki kambariai, juose gyveno penkios šeimos. Kambarius skyrė stiklinės durys. Vienoje pusė virė vienoks gyvenimas, kitoje – kitoks. Taip „permatomai“ gyvenome ilgai, kadangi trūko lėšų užsidengti duris, arba sumūryti sieną. Tos durys – buto autentiškumas ir grožis“.
- - -
„Bute, kuriame gyvenome, užsiveisė žiurkių. Puikus, elegantiškas butas buvo užvaldytas parazitų. Žiurkės į butą patekdavo kanalizacijos anga per tualetus. Tėtis pasakodavo, kad tualetus kimšdavo stiklo šukėmis tam, kad užkirstų joms kelią į butą, kurį jos kankino labai ilgai. Visos virtuvės spintelės buvo pragraužtos žiurkių – jose įnamiai bandė ieškotis maisto. Bet tenai niekada jo nelaikydavome dėl itin kuklaus gyvenimo. Tik po kurio laiko išnaikinome tuos padarus nuodais. Mano draugai minėjo, kad daug kur Kaune žiurkės kėlė rūpesčių. Tai – pokario ženklas“.
- - -
„Šalia mūsų gyveno žydų šeima, virš mūsų gyveno lietuviai. O didžiąją dalį sudarė rusų tautybės žmonės. Nepaisant išorinės prabangos, name gyveno kuklūs žmonės. Kieme bendraudavome rusiškai, į savo draugų ratą įsileisdavome taip pat tik rusiškai kalbančius vaikus. Šie stengdavosi su mumis susikalbėti taip, kaip jiems pavykdavo. Tačiau jautėme didelę atskirtį. Nesuprasdavome, kur mes gyvename, kodėl šalia žmonės, kalbantys lietuviškai. Juk gyvenome Sovietų sąjungoje – visi turėjo šnekėti rusiškai, lankyti rusų mokyklas“.
- - -
„Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“.
- - -
„Šalia Vytauto parko buvo Dzeržinskio skveras, stovėjo paminklas. Kauno tradicija buvo žiemos metu ten įrengti ledo arenas. Pasibaigus pamokoms iš karto skubėdavome pačiuožinėti. Nors pačiūžas buvau išaugusi, tai netrukdė mėgautis pramoga. Suspausdavau koją ir toliau čiuožinėdavau“.
- - -
„Svarbiausia vieta man visada buvo Soboras. Visi bene ryškiausi prisiminimai susiję su šiuo pastatu. Atsimenu, kaip visas pulkas vaikų bėgome į Soborą, kadangi ten tekėjo kaimynė iš namo šalimais. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su lietuviškomis tradicijomis ir susidūrimas su Dievu bažnyčioje. Atsimenu, kaip užbėgome laiptais ir pamatėme nuotaką su nuometu, ilga, balta suknele, gėlėmis papuoštą bažnyčią.
Kai Soboras buvo paverstas galerija, ant vienos jo sienos spalio 7-ąją, gegužės 1-ąją rodydavo revoliucinius filmus. Jaunimas susirinkdavo, nors niekam tie filmai nebūdavo įdomūs. Kikendavome, pasistumdydavome, toje minioje netgi užsimegzdavo draugystės“.
- - -
„Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Šeimos išeidavo pasivaikščioti. Buvo labai graži tradicija. Lietuvių, žydų ir rusų šeimos vaikštinėdavo alėjoje. Priekyje eidavo vyriausieji šeimos nariai, toliau tėvai, ir galiausiai bėgdavo pulkas vaikų. Taip lėtai, nuolat besisveikindami su kitais, žmonės praeidavo Laisvės alėja ir grįždavo atgal į namus. Moterys būtinai turėdavo nešioti mažą rankinuką ir skrybėlaitę“.
- - -
Asija Chaibula Kovtun
Asija gimė 1947 m. Kaune. Asijos tėtis Izetas Chaibul – Krymo totorius, iki pat paskutinės dienos dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare. Prasidėjus totorių genocidui, Izetui nė nežinant, į Kazachstaną buvo ištremta jo šeima. Mama Klavdija Chaibul – ukrainietė, keturiolikos metų išvežta į Vokietiją darbams, išlaisvinus Berlyną grįžo į nesaugią Ukrainą. Jiedu susituokė labai greitai ir, išgirdę žmonių kalbas, kad Lietuvoje Krymo totoriams saugu, kartu su mamos mama, Asijos močiute Ksenija atvyko gyventi į Kauną 1946 m. Chaibulų šeima apsigyveno bendrabučio kambarėlyje Lydos g., čia ir gimė Asija. Vėliau šeima gavo kambarėlį komunaliniu butu paverstuose tarpukario apartamentuose Laisvės al. 1a (dabar Laisvės al. 3). Net ir gyvendami sunkiomis sąlygomis, Chaibulų šeima išliko optimistiška, vertino mokslo reikšmę – Asija studijavo ir dirbo Vilniaus universitete, yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė.
Interviu data 2017-11-06