Arūnas: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė.

Audronė: „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai.

Neringa: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai.

Audronė: „Prie Neries nevyko nieko įdomaus.

Fruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.

Grafas: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos.

Jolita: "Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno".

Jonas: "Apie 1990 m.

Kęstutis: „Augau Aleksote, S.

Liucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai.

Vitalijus: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės.

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V.

Alvydas Vaitkevičius: Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų...Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07).

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.

Greta: VDU man - tai studijų metai.

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m.

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės.

Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė: Jei kas renka istorinę medžiagą, štai įdomus momentas.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.