"Tulpė"

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

Po Antrojo pasaulinio karo „Konrado“ kavinės pastatas išliko, tačiau 1948–1949 m. čia įsikūrė kavinė nauju pavadinimu – „Tulpė“. Kavinės interjeras pertvarkytas pagal Jono Virako projektą. 1961 m. interjeras vėl atnaujintas – patalpos praplėstos (projekto autoriai Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas).

Skulptorius Robertas Antinis: "Na, o mano pirmieji susidūrimai su bohema (nors aš ir tiksliai nežinau, ar tai bohema) buvo dar vaikystėje. Nuo seniausių laikų mes, vaikai, buvom savo tėvą praminę „tulpininku“, nes jis vis mėgdavo „Tulpėje“ sėdėti. Mes gyvenom kitoj pusėj Laisvės nuo „Tulpės“, mus ten dar vaikus vakarais nusivesdavo. Tais laikais dar buvo galima vakarais vaikus vestis į kavines. Nupirkdavo mums pyragaičių, o pats gerdavo kavą. Ir bendraudavo su žmonėmis. Mano tėvas dirbdavo savo studijoje vienas, taigi, vakare po darbų norėdavo pabendrauti su žmonėmis. Ir ne su bet kuo. Aišku, ateidavo Truikys, ir kitokių žmonių, bet mano tėvui labiausiai imponavo gražios, protingos moterys. Jis mėgo su jomis kalbėtis, kad pagerėtų nuotaika po sunkaus darbo. Ar tai bohema, aš nežinau. Bet prie kavinių kultūros aš pratęs jau nuo mažens". 

Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis: "Jeigu jau mes kur nors nueidavom Kaune, tai į „Tulpę“. [...] Ten rinkdavosi visi to meto Kauno menininkai. Mes, aišku, išsiskirdavome iš kitų: ilgi plaukai, kitokie nei visų drabužiai. Taip rengdavomės specialiai, nes mums tai buvo įdomus malonumas. Norėjom. Specialiai plaukų neaugindavom, tiesiog taip išeidavo. Tų laikų muzika – The Rolling Stones – „We can‘t get no satisfaction“. Ilgi plaukai prie to kažkaip pritapo, nors tada jų niekur netoleravo. Taip mums reikėjo. Jeigu visi į „Tulpę“ ateina normaliai, tai aš mėgau apsirengti kitaip nei visi. Užsivilkdavau dryžuotą „telnešką“ [apgludusią trikotažinę palaidinę; pavadinimas kilo iš rusiško žodžio „telo“ – kūnas – au. pastaba] ir baltas drobines platėjančias kelnes. Taip išsiskirdavau iš kitų, bet man tai būdavo kasdieninis rūbas".

Rašytoja Aleksandra Fomina: "Labai svarbi vieta buvo „Tulpė“, šalia kurios tada veikė ir piratinių kasečių parduotuvėlė: sėdėjo toks amžinai nuliūdęs vyrukas, kurį praminėm Broliu Triušiu, ir pardavinėjo savo įrašytas kasetes po 5 litus. Didžiausia šventė buvo susitaupyti tuos 5 litus ir su draugėmis eiti pasižvalgyti muzikos naujienų: Ace of Base, Pet shop Boys, Bryano Adamso, Madonnos, Michaelo Jacksono – tos kasetės leisdavo prisiliesti prie bauginančiai didelio ir paslaptingo populiarios muzikos pasaulio, susijusio su magiškais žodžiais „Amerika“ ir „Europa“".

Šaltinis: Gidas po bohemišką laisvės alėją. Kaunas: VDU, 2013 m., p. 15.

Gintaras Beresnevičius. Ištrauka iš romano „Paruzija“: Ši vieta stebuklingai vis dar tebegyvavo, buvo paskutinė salelė, kur rinkdavosi bohema dar nuo dvidešimtųjų praėjusio amžiaus metų, kai šis miestas tebebuvo sostinė; čia lankydavosi pirmieji futuristai, ekspresionistai, paskutiniai simbolistai, magai, aktoriai; sovietiniais metais pervadinta, vis dėlto išliko ir čia pigų azerbaidžanišką ar brangesnį gruzinišką konjaką su kava lupdavo tiek nomenklatūriniai rašytojai, tiek disidentai, tiek stribai, tiek buvę partizanai, buvę anglų šnipai, atsėdėję savo, ar greičiau ne savo, o anglų, prie vieno stalelio gerdavo po penkiasdešimt su buvusiais enkavedistais; jie nebejautė neapykantos vieni kitiems, visų sielose būdavo pernelyg tuščia kokiam nors jausmui, vakariečiams dirbę lietuviai žvalgybininkai žinojo, kad juos išdavė ir paliko patys britai ar amerikonai. <...>  Senieji ministrai ne visi buvo sušaudyti, po Sibiro jie grįžo neturėdami teisės apsigyventi sostinėje, ir jie grįždavo į senąją sostinę, į namus, stribai, eiliniai stribai ir eiliniai partizanai žuvo. <...> Ši kavinė buvo persisunkusi istorija, gal dėl to ji ir traukė muziejininkus čia leisti paskutinius centus.

Beresnevičius G. 2005: Paruzija. Vilnius: Tyto Alba.