Ramybės parkas (Kauno senosios kapinės)

Eugenija: "Gyvenau netoli. Pereidavau Totorių gatvę, kur dabar stovi rusų mokykla.
Ir įeidavau į kapines. Bet tada ten nieko neardė. Ten stovėjo mečetė, buvo suoliukai, mokyklos kiemas.
Vėliau pradėjo ardyti, prasidėjo kasinėjimai, atvažiavo ekskavatoriai ir vaikščioti nebeleisdavo.
Pavaikščiodavau tik greta mečetės ir su vežimuku nueidavau iki centrinio tako.
Mačiau, kad kelia, ardo, bet iš toli. Tą pusę sutvarkė iki centrinio tako.
Tik įėjus per centrinį įėjimą, dešinėje pusėje buvo eilė kareiviškų cementinių kryžių. Lietuvos savanoriams. Po kiek laiko juos visus išardė, pastatė suoliukus, ant kurių sėdėdavo babulkos ir plepėdavo. Kai ardė aną pusę, link cerkvės, ten eiti ir nieko matyti jau nebuvo galima. Ten ardymas buvo žiaurus.
Į turgų būdavo galima nueiti Vytauto prospektu.
Matydavau ten daug žmonių, kurie išeidavo pasivaikščioti.
Nors gyvenu visai greta, man tik per gatvę pereiti, man ši vieta iki šiol nėra parkas. Tai kapinės. Aš ten būti negaliu. Negeras jausmas. Kažkada buvo atvažiavusi ekstrasensė, kuriai aprodė Kauną. Ji pasakė, kad čia yra negera vieta. Čia dar pilna likusių neiškeltų žmonių kūnų. Aura bloga. Mano sūnus irgi tą patį jaučia. Neveda šunų pasivaikščioti.
Kai vaikščiodavau, dar stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti. Bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.

Tuos, kurie buvo suguldyti eilėse su kryžiais, iškasė ir pervežė į karių kapines. Čia liko daug paminklų.
Taip pat labai gražus aktorės ar dainininkės paminklas. Per vėlines pastatydavo žvakutę. Ona Rimaitė. Daugiau žvakučių kitiems nemačiau. Kartais gėlių.
Atsimenu šurmulį, kai kapinėse buvo išvaikyta demonstracija.
Žinau, kad jau buvau grįžusi dirbti į institutą, bet kurie metai, nepamenu. Mano bendradarbis pateko į šurmulį. Matėme, kad Vytauto prospekte stovi policijos mašinos. Tačiau šiaip iš žmonių kalbų negirdėjau apie tai, kas čia nutiko." (2019 m.)