Partizanų gatvė

Gabrielė: "Gatvė, kiemas, namas. Prisimenu ir dabar, kur reikia pasukti, kad atsirasčiau prie devynių aukštų namo, kuris vaikystėje buvo mano mėgstamiausia vieta. Laukdavau penktadienių ne taip, kaip dabar, jog savaitgalis ir nebus paskaitų ir galėsiu miegoti, laukdavau jų todėl, nes galėdavau keliauti ten, kur man labiausiai patinka. Striukė, kepurė, pirštinės. Pasiruošusi, įsikabinusi tėčiui tvirtai į ranką, vos atkeldavau sunkius batus per baltas pusnis. Įsitaisydavau automobilyje ir nugrimzdavau atgal į miego karalystę, iš kurios negailestingai mane žadindavo mama. Kelionė man netrukdavo ilgai, kadangi vos užmerkusi akis sulaukdavau tėčio gnybtelėjimo į žandą ir žodžių, jog mes jau čia. Mes jau čia! Striksėdama bėgdavau prie automobilio ir sukaupusi visas jėgas vos įstengdavau atidaryti sunkias laiptinės duris. Tada žinodavau, manęs laukia penki laipteliai ir liftas, kuris mane nugabendavo į mėgstamiausią vietą. Septyni, tai skaičius, kuris nukelia mane ten. Kelios minutės ir liftas atsiverdavo, ant sienos matydavau savo stebuklingąjį septynetą. Vos pasisukdavau kairėn ir durys lyg žinodamos atsiverdavo man, ir aš įkrisdavau į moters glėbį. Čia kvepia, šilta ir jauku. Ji padėdavo man nusirengti, visada paklausdavo, ar nesušalau. Abi didžiąją dienos dalį praleisdavome virtuvėje, ji man leisdavo būti mažąja jos pagalbininke. Vakarais tapdavau jos asmenine šukuosenų stiliste. Susirinkusi visas šukas, plaukų segtukus, plušdavau prie ir taip tobulų jos plaukų. Partizanų gatvė, tai labiausiai atmintyje išlikusi Kauno gatvė. Tai mano senelių namas, kuriame jie gyveno tol, kol aš su savo tėvais gyvenau Kaune. Įsimintiniausi nuotykiai, linksmiausias ir geriausias laikas vaikystėje man buvo būtent ten. Tai buvo didelis ir erdvus butas, kuris atmintyje išlikęs ir dabar. Atsimenu kiekvieną kambario vietą, baldų išdėstymą, spalvas." (2017 m.)