Laisvės alėja sovietmečiu

Rašytojas Markas Zingeris: "Man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas. Laisvė nuo pamokų, rūpesčių, pažadas svajonių ir egzotiškų kraštų. Ten buvo knygynas, kuriame nusipirkau V. Haufo „Kruvinąją ranką“, ir kino teatriukas prie Miesto sodo, kur būdamas kokių trylikos patekau į naktinį seansą ir pamačiau „Šauniąją septyniukę“. Vienas gaivalingiausių jausmų buvo per vartus iš mano kiemo pamatyti sulapojusią Laisvės alėją su fontanu. 

Mano tėvai ir seneliai 1941 metų birželio mėnesį susitarė po karo susitikti Laisvės alėjoje, jeigu likimas juos išblaškys. Į ją, kas liko gyvas, iš tolimų kraštų ir parvyko pokariu.

Šiais laikais man kartais kyla įspūdis, kad Laisvės alėja serga anemija. Ji gali būti dirbtinai gaivinama visokiais tarpautiniais festivaliais ar menininkų išdaigomis, tačiau jai reikia to, ko per sezoną neišugdysi – autentiškos gyventojų laisvės ir aukštos kultūros."  (2013 m.)

Skulptorius Robertas Antinis: "Man Laisvės alėja, visų pirma, yra istorinė vieta. Abstrakčiai kalbant, visada prisimenu įvairius nuotykius, atpažįstu ženklus, kurie byloja apie vieną ar kitą gyvenimo nutikimą joje. O konkrečiai – yra keletas labai įsimintinų dalykų. Visų pirma – Romo Kalantos susideginimas ir po to sekęs Sąjūdis. Pamenu, per tuos neramumus ėjau Laisve, o ten stovėjo gyva grandinė žmonėms kelią pastojusių komunistų, saugumiečių. Ten pamačiau savo dėstytoją. Manau, tiek man, tiek jam tai buvo gana nemalonus momentas. Net nepasisveikinau tada – tiesiog praėjau pro šalį. Dar vienas įdomus momentas yra tas, kad paminklą Kalantai turėjo statyti mano tėvas, bet teko man. Man, kaip mažam vaikui, labai įsimintini buvo laikai, kai Laisvės alėja nebuvo pėsčiųjų gatvė. Labai ne- įtikėtinai skamba, kai pasakoju, kaip su arkliais į vietinius barus veždavo bačkas alaus. Pokario metais Laisvės alėja buvo visai kitokia. Autobusai, kurie čia kursuodavo, labai ryškūs atsiminimuose. Pamenu, kaip su tėvu išbėgdavom iš namų ir lėkdavom į autobusą, kad nepavėluotume. Dar atsimenu, kaip mus „Tulpėje“ vaišindavo. O vėliau mes išeidavom į lauką ir susistabdydavom taksi. Taksistas klausia: „Kur važiuosit?“, o mes jam atsakom: „Važinėk čia po Laisvės alėją“. Ir visą laiką tas taksistas sukiodavosi po Laisvę pirmyn-atgal, nuo Soboro iki Gertrūdos gatvės. Tai buvo tokie girtų žmonių išdykavimai. Sovietmečiu taksi buvo nebrangūs, bet retai sutinkami. Jei jau pasigaudavo kokį, tai ir išdykaudavo žmonės. Taip pat pamenu tokias savotiškas panų „medžiokles“, kai eini Laisvės alėja ir kalbini merginas. O prieškariu, tėvai pasakodavo, Kaune buvo labai daug žydų, kurie visur sėdėdavo ant suolelių ir kalbėdavo sava kalba. Taip buvo sukuriama savotiška atmosfera gatvėje." (2013 m.)

Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis: "Visi kažkuo išsiskiriantys žmonės susitikdavo būtent Laisvės alėjoje. Viskas būdavo Laisvės alėjoje. Naktinis baras Laisvės alėjoje buvo, Kauno dramos teatras taip pat stovėjo Laisvės alėjoje. Tas pats sodelis prie muzikinio teatro Laisvės alėjoje buvo labai populiarus. Šios alėjos nepalyginsi su kitais bulvarais, tai buvo kažkoks simbolis." (2013 m.)