Kino teatras "Senasis trestas"

Elena: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).

Pasirodo, kino teatrą nugriovė 2006 metais, o teismas čia įsikūrė dėl itin patogios strateginės vietos. Žinoma, A. Mickevičiaus gatvė yra pačioje miesto širdyje, ir visos svarbios institucijos lengvai pasiekiamos: kitoje kelio pusėje - Kauno tardymo izoliatorius, o šalia jo... Kauno medicinos universitetas, kur aš ir studijavau.

Atsimenu, pažiūri per farmakologijos lab. darbus pro langą ir matai, kaip izoliatoriuje veikia “paštas”: pro trečio aukšto grotuotą langą išmetamas prie virvutės pririštas susuktas popierėlis, kuris lėtai juda žemyn, kol pagaliau pasiekia antro aukšto langą. Kažkieno ranka pasiima tą popierėlį, o po kelių minučių pririša atsakymą, patraukia kelis kartus, ir žinutė keliauja į viršų. Ir taip visą dieną: aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn...

O istorija apie kino teatrą tokia.
Kaip tik 2006 metais buvo išleistas “Vilniaus getas”. Kadangi filmas buvo sukurtas Lietuvos kino studijoje, plius, labai mėgstu šią temą istorijoje, nusprendžiau būtinai nueiti. Afišoje perskaičiau, kad filmą kaip tik rodys kino teatre šalia universiteto - labai patogu nueiti po paskaitos.
Taigi, atsimenu, buvo šilta ir žalia. Vakaras. Nusileidau autobusu nuo Parodos kalno, išlipau Kęstučio gatvėje, pasukau į Mickevičiaus, kaip tik praėjau tardymo izoliatorių ir užėjau į universitetą. Ten buvo tylu. Paskaitą atšaukė.

Perėjau gatvę, nusipirkau bilietą ir užėjau į nedidelę, jaukią salę. Ji buvo tuščia - galėjau sėstis, kur tik noriu. Atsisėdau per vidurį šeštoje eilėje. Pagalvojau, kad dar niekada nesu žiūrėjusi filmo būdama vienintele žiūrove tuščioje kino salėje. Jau buvau pasiruošus mėgautis momentu, tačiau staiga įėjo vaikinas, kiek vėliau - mergina. Nieko, pagalvojau, atsisės paskutinėje eilėje. Jie atsistojo prie durų. Vaikinas apžiūrėjo salę, po akimirkos greitu žingsniu paskubėjo užimt vietą... šalia manęs... tuščioje salėje. Aš nustebau, nieko nepasakiau, tik nusišypsojau akimis, žiūrėdama į ekraną. Mergina priėjo taip pat, tyliai atsisėdo šalia jo.

“Senasis trestas” vadinosi tas kino teatras. Ten dabar vyksta teismo posėdžiai, o kadaise trys nepažįstamieji žiūrėjo rimtą filmą, sėdėdami ant senamadiškų kėdžių, tuščioje salėje, vienas šalia kito." (2020)