Kauno pilies stotis sovietmečiu

Liucija: atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių. Paskutiniame kurse ištekėjau už domeikaviškio. Taigi Kauno pilis tapo tarpine stotele tarp Vilniaus ir Domeikavos. O vėliau – tarp namų ir darbovietės. Buvo gilus skurdus sovietmetis. Autobusas kursuodavo tik kas valandą, tad jei pavėlavai nors porą minučių, likai ten laukti visą valandą. Aplinkui anais laikais parduotuvių nebuvo, tad tekdavo žiemą šalti toj vėjų pagairėje. Aš taip pat kai kuriuos veidus kartais matau iš anų laikų, “iš autobuso”, tačiau jokios nostalgijos šiai vietai nejaučiu. Ji man primena gūdžius laikus ir vargą. (2015)

Saulė: prisiminimai apie Kauno pilies stotį siekia dar sovietmetį. Gyvenom Kauno rajone, tad  paskutinė mūsų stotelė, atvažiavus į miestą, būdavo Kauno pilies stotis. Atsimenu limonado automatą, kur stovėdavo stiklinė, iš kurios gerdavo visi (o jo skonis priminė Sprite),  ledų kioską, nes mėgau ledus :-). Veliau įstojau į 4-metę Dailės mokyklą, tai Kauno pilis  tapo mano kasdieninis maršrutas. Ypač vakarais būdavo nejauku, nes buvo tamsu, apšvietimo beveik jokio. Būdama 16 metų dažnai bijodavau ten stovėti. Aplinkui beveik jokių žmonių, arba įtarimą keliantys vyrai. Kad ir kiek begalvočiau, gerų, šiltų prisiminimų apie Kauno pilies stotį neturiu. (2015)