Laisvieji Kauno archyvai

Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

*Alma*: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke. Vasara nuolat ten buvo gausu žmonių. Nors tuo metu nebuvo nei normalių takų. Būdavo kas ir su armonika, gitara grodavo. Šeimomis, būriais rinkdavosi, kad tik pabūti gamtoje. Dar labai gražu atsiminti Dainų šventes. Skambėdavo visas Ąžuolynas. 

Čiuožykla priešais KKI buvo numylėta Žaliakalnio jaunimo vieta

*Roberto*: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos. Didžiausia, geriausiai įrengta, apšviesta ir populiariausia tarp kauniečių buvo Kauno Jachtklubo čiuožykla (prie Nemuno salos, maždaug tarp Maironio ir Kanto gatvių) kurioje vykdavo ir pagrindinės Lietuvos ledo ritulio aukščiausios lygos varžybos, greitojo ir dailiojo čiuožimo varžybos. Kiek mažesnė LFLS čiuožykla buvo įrengta A. Mickevičiaus ir Kalnų (V. Putvinskio) gatvės kampe. Apie šią legendinę Kauno čiuožyklą dabar mažai kas išsaugojo nors kokį atminimą, o originalių nuotraukų - juo labiau. Šiose trijose senose nuotraukose, iš garsaus prieškario Lietuvos sportininko Vlado Dzindziliausko asmeninio albumo, yra įamžinta pastaroji Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubo čiuožykla, galimai kokiais 1933-1937 metais. *Gal kas iš kauniečių išsaugojo daugiau nuotraukų ar atsiminimų apie šias ir kitas Laikinosios Sostinės čiuožyklas?* Būtų labai įdomu jas pamatyti šioje svetainėje. (2014)

*Rimantas*: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų. Nuo vaikystės mėgau fotografuoti, dažnai lankydavomės Karo muziejaus sodelyje ir čia padariau jos, erzinančios liūtus, nuotrauką. Dirbau Spec. mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje, kuri restauravo architektūros, istorijos paminklus. Tarp daugelio restauruotų, konservuotų architektūros paminklų Lietuvoje, teko prisidėti ir tvarkant Čiurlionio dailės ir Karo muziejų pastatų fasadus ir interjerus. Jūsų parodyta iniciatyva privertė pasirausti po senus fotografijos archyvus. Ieškodamas šios nuotraukos perverčiau fotografijas ir skaidres, kuriose užfiksuota Liaudies buities muziejaus statyba, Kauno rotušės, Rotušės a. pastatų restauracija, Perkūno namų, Vytauto bažnyčios smailės atstatymo ir daugybės kitų darbų paminkluose nuotraukos. Taip paskendau prisiminimuose...“ (2018 m.)

*Elena*: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).

*Audronė:* „Katedros šventorius buvo atskirtas plačia tvora, viduje buvo parduotuvytės. Smetonos laikais, pasakojo, buvo vien tiktai religinė atributika, o tuomet, žinau, ir mūsų namų valdybos poskyris. Ir įėjimas iš kampo, didžiuliai vartai. Šaligatvis daug mažesnis, Vilniaus gatvė – tokia suspausta, bet judėjimas vyko ir autobusais, ir priešpriešinis. Eismą uždarė gal 1973 m. Buvo keista.“ (2019)

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

*Audronė*: „Pradėjau lankyti devintą vidurinę Senamiestyje. Paskui ją pervadino į Adomo Mickevičiaus, o dabar tai jau Jėzuitų gimnazija. Dabartinėje Jėzuitų bažnyčioje buvo sporto salė. Ilgai stovėjo nenaudojama, paskui padarė sporto salę. O vienuolyne buvo mokytojų seminarija, kol į Marijampolę neiškėlė. Ten mokėsi studentai. Paskui padarė proftechninę mokyklą. Kavinės nė vienos nebuvo. Dabar aplinkui – vien kavinės, restoranai. Buvo knygynas prie Jakšto gatvės, gyvenami namai, kuro parduotuvė, maisto produktų parduotuvė. /.../ Maironio muziejuje buvo žaidimų aikštelė ir paties Maironio sodas. Su daug agrastų. Nuraškydavom dar žalius...“ (2019)

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*