Laisvieji Kauno archyvai

*Žilvinas*: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų. Tais laikais tėvai daug dirbdavo ir daug laiko praleisdavome namie su mylima močiute. Kai užaugome ir pradėjome gyventi savus gyvenimus, vis tiek kaip ir visi nepamirštame gražių praeitų jaunystės ir vaikystės laikų. Todėl kai brolio dukra Monika atvažiuoja iš Amerikos jai skiepiju, kad ji visada yra Lietuvė ir Kaunietė. Taip pat dažnai pats einu su savo sūneliu Nojumi pasivaikščioti po Laisvės alėją ir būtinai užsukame į Karo muziejų pasimatyti su Liūtais. :) Paskutinė nuotrauka mano daryta 2013 m., kartu su brolio dukra Monika. Esu gimęs 1966m. Kaune ir niekur nesiruošiu iš jo trauktis, kad ir kas benutiktų. :)" (2018 m.)

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

daugiau foto negaliu prisegti, galbūt galiu persiųsti el. paštu?

Konstantinas: „Čia prabėgo mano vaikystė, prieš maždaug 80 metų. Buvau jauniausias iš trijų sūnų. Mano tėvai buvo ūkininkai. Pamenu, man nebuvo su kuo bendrauti. Po pradžios mokyklos perėjau į Išlaužo mokyklą. Eidavau pėsčias apie 10 kilometrų kasdien. Arklį kinkydavo tik tada, kai siausdavo pūga, bet labai retai. Išeidavome ir grįždavome tamsoje. Pokario metu mus iškeldino už tvoros, už to antenų lauko. Mus išvarė iš mūsų namų, įsikėlėme į išvežtų žmonių sodybą. Pamenu, kaip vokiečių belaisviai statė namus. Su vaikais aplink statybas lakstydavome. Jie taip pat statė antenas – jos buvo varinės, o stulpai mediniai. Vokiečiai turėjo mišrių instrumentų orkestrą. Buvo labai geras smuikininkas. Vadovavo orkestrui. Kariškiai ir jų šeimos kalbėdavo ir dainuodavo rusiškai, vokiškai. Kariškiai turėjo didžiulius kultūros namus, ten rodydavo filmus.“ (2019 m.)

Menininko Gyčio Dovydaičio dokumentinis filmas-reportažas apie Kaunas 2022 organizuoto Istorijų festivalio 2019 centrą – Ramybės parką (Kauno senąsias kapines) – ir jo kaimynystėje gyvenačius kauniečius.

*Lolita:* "Gimiau ir augau Kauko alėjoje (kai gimiau, ji tuo metu dar vadinosi S. Šimkaus alėja). Ąžuolynas yra vienas miesto miškas, o šalia gyvenantiems buvo aktualu jį konkretinti. Taigi, tarp K. Petrausko, Parodos ir Radastų gatvių esančią dalį, kur XX a. 9 dešimtmetyje dar buvo atrakcionai, vadinome Mažuoju Ąžuolynu,  arba Ąžuolynėliu, o dalį nuo K. Petrausko g. Zoologijos sodo link - Didžiuoju Ąžuolynu.  Į Zoologijos sodą eidavome pėsčiomis. Ąžuolyne - įspūdingiausia, be abejo, buvo stumbro skulptūra, bet būdama maža labai mėgau ir L. Striogos "Poilsį", kurį vadinau "hipopo" - matyt, vaikui kažkuo priminė begemotą." (2019 m.)

Eugenija: "Gyvenau netoli. Pereidavau Totorių gatvę, kur dabar stovi rusų mokykla. Ir įeidavau į kapines. Bet tada ten nieko neardė. Ten stovėjo mečetė, buvo suoliukai, mokyklos kiemas. Vėliau pradėjo ardyti, prasidėjo kasinėjimai, atvažiavo ekskavatoriai ir vaikščioti nebeleisdavo. Pavaikščiodavau tik greta mečetės ir su vežimuku nueidavau iki centrinio tako. Mačiau, kad kelia, ardo, bet iš toli. Tą pusę sutvarkė iki centrinio tako. Tik įėjus per centrinį įėjimą, dešinėje pusėje buvo eilė kareiviškų cementinių kryžių. Lietuvos savanoriams. Po kiek laiko juos visus išardė, pastatė suoliukus, ant kurių sėdėdavo babulkos ir plepėdavo. Kai ardė aną pusę, link cerkvės, ten eiti ir nieko matyti jau nebuvo galima. Ten ardymas buvo žiaurus. Į turgų būdavo galima nueiti Vytauto prospektu. Matydavau ten daug žmonių, kurie išeidavo pasivaikščioti. Nors gyvenu visai greta, man tik per gatvę pereiti, man ši vieta iki šiol nėra parkas. Tai kapinės. Aš ten būti negaliu. Negeras jausmas. Kažkada buvo atvažiavusi ekstrasensė, kuriai aprodė Kauną. Ji pasakė, kad čia yra negera vieta. Čia dar pilna likusių neiškeltų žmonių kūnų. Aura bloga. Mano sūnus irgi tą patį jaučia. Neveda šunų pasivaikščioti. Kai vaikščiodavau, dar stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti. Bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.

Restoranas "Pasaka"

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Saulė:* baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą. 1996 m. ji dar taip vadinosi. Mes, studentai ją vadindavome tiesiog Stepžuke. Studijų metai turbūt buvo laimingiausi mano jaunystės metai. Vidurinėje mokykloje jaučiausi kitokia ir negalėjau sulaukti, kada ją baigsiu, o Stepžukėje pagaliau galėjau būti savimi. Ši vieta ant kalno su aptverta teritorija man buvo tarsi saugos zona ir aplinka, kurioje labai gerai jaučiausi. Mūsų stikliorių grupė buvo maža, todėl bendravimas buvo labai šiltas, dažnai visi kartu leisdavom laisvalaikį, eidavom į koncertus. Vis dėlto, yra vienas skaudus prisiminimas, susijęs su pirmakursių krikštynomis. Bešvenčiant vakare mūsų "įšventinimą" į studentus, įsiveržė grupė skustagalvių ir sumušė nemažai studentų ... O visa kita buvo šviesu. Dažniausiai į dirbtuves ateidavau pati pirma. Darbas su stiklu man labai patiko, nors pats pirmasis vitražas atrodė nekaip :-). Su švinu dirbti buvo nelengva, bet tai buvo priežastis pagalbos praprašyti kursioko :-). (2015)

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*