Laisvieji Kauno archyvai

"Linksmiausia – sukti ratus aplink paminklą su iš kelionės parsivežtu naudotu, bet puikios būklės Nikonu. Prieš išvykdamas Zenitu iššaudžiau pusę juostos su vos pakilusiu paminklu, o birželį įsivyniojau ją į naująjį fotoaparatą skulptūros užkėlimui. Kaip tik pataikiau į skulptūros kėlimo bandymą, o vėliau ir galutinio uždėjimo procedūrą. Kai statybininkų komanda įsitikino, kad viskas gerai, keli darbininkai net ėmė man pozuoti, tarsi pelnę reikšmingą apdovanojimą. Tai kažkuo priminė kitą fotografiją – geležinkelio, sujungusio Rytų ir Vakarų krantus statybos finišą... Sporto alėjoje turbūt pirmąkart mačiau užimtas visas sėdimas vietas – žmonės stebėjo skulptūros užkėlimo spektaklį. Paminklo atidengimas 1993 m. liepos 17 d. buvo, ko gero, masiškiausias mitingo tipo renginys Kaune po Nepriklausomybės atkūrimo".

*Gintaras:* Vilniaus gatvėje, prie pat požeminės perėjos, pastato sienoje esančiose nišose buvo pastatytos trys mažos skulptūros. Deja, neilgai jos stovėjo ir džiugino praeivių akis. Vandalai po vienos nakties jas suniokojo. Tai buvo apie 1988 m., jau tiksliai nebeprisimenu. Tuščia vieta niekada nebūna, nišose įsikūrė šios trys gražuolės:) (2014)

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

*Liuda Riaukienė*: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais. Kartu Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. [...] Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis. [...] Restoranas „Versalis“ turėjo savo orkestrą, kuriam vadovavo žydų kilmės Jaša Kašinski. Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo Versalyje, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje".

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

Kauniečių prisiminimai apie Ąžuolyno parką. Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*Erikas Banys. Sezonas prasideda*

"Muzikos klubas „Senas Stalčius“ (Laisvės al. 46 a.) veikė nuo 1995 m. kelerius metus. Klubas įkurtas sovietmečiu veikusio „Laisvės“ kino teatro patalpose (tarpukariu – „Forum“). Tai yra puikus specifinės Laisvės alėjos architektūros pavyzdys – visuomeninės funkcijos pastatas, suprojektuotas vidiniame kieme.

*Elena*: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).