Laisvieji Kauno archyvai

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

*Batya ir Borisas:* „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais..." (2018 m.)

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus. Nuotraukoje aš su mama ant ledo lyties, Vasario 16-osios ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje. Po tų metų tokio didelio potvynio daugiau nebuvo. Įsivaizduokit, kad ir viskas baisu aplink, bet štai mus su mama žmonės pastatė ant ledo lyties ir nufotografavo! Po to valtimi išplukdė pas giminaičius. Tėvelis pasakojo, jog viskas namuose iki stalo plaukė… (2014 m.)

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

*Jolita*: "Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno". Iš pradžių važiuodavau pas juos su tėvais, paskui ir viena. Iš šešto forto iki Pilies nuvažiuodavau troleibusu, o tada jau laukdavau 4 autobuso, kuris vežė į II ligoninę ir važinėdavo dažniau. Dar buvo galima iki močiutės, jei neklystu, Josvainių sustojimo nuvažiuoti 33 arba 24 autobusais. Kur jie veždavo, jau nepamenu, bet kažkur "į laukus" ir važiuodavo labai retai. Kartą 33 autobusu nuvažiavome iki Milikonių parduotuvės. Mano akimis žiūrint, ten jau buvo pasaulio galas, paskutinis žmonių lankomas punktas. Pilies stotyje buvo ledų kioskas ir aš dažniausiai nepirkdavau talonėlio už 4 kapeikas, o pataupydavau tuos pinigus ledams. Pieniškų ledų porcija kainavo 11 kapeikų, grietininių - 15, plombyras kainavo 19 kapeikų, bet jo nepirkdavau, nes buvo per riebus ir per brangus. Pilies ledų kioske kažkaip dažnai pasitaikydavo vaisinių ledų už 6 kapeikas, kuriuos laikėme pačiais vertingiausiais, nes buvo skanūs ir retai aptinkami. Po kurio laiko pradėjau išlipinėti iš autobuso vis anksčiau ir anksčiau ir eiti per Vilijampolę ir paskui į kalną pėsčiomis. Nepatikėsite, bet visą vaikystę praleidusi pas gimines Vilijampolėje, nė karto negirdėjau iš jų žodžio "žydas" (ar bent jau man neįstrigo), o žodžio "getas" tai jau nebuvo tikrai. Apstulbau, po daug daug metų amerikietiškame tinklalapyje pamačiusi Slabotkę ir sužinojusi, kad tiek metų autobusu kratinėjausi po geto gatveles. Tačiau kažkas tame rajone buvo, kažkas užbūrusio mane ir iki šiol nepaleidžiančio. Močiutė mirė 1983 metais. Giminė susipyko. Pradėjo statytis Šilainiai. Baigėsi vaikystė ir baigėsi Vilijampolė. Trisdešimčiai metų Kaunas man baigėsi sulig oranžiniu tiltu per Nerį. Kai pradėjau sapnuoti savo vaikystės vietas, supratau, kad gal jau laikas išdrįsti pereiti tiltą. Pavaikščiojau Vilijampolės "apačioje", nuėjau iki kūdikių namų pakalnėje, kurie savo masyviu pilku korpusu vaikystėje ir traukė, ir baugino. Užkopiau į kalną. Daug kas pasikeitę, tik forto teritorija Pylimo gatvėje priešais močiutės namą tokia pat nepaliesta ir niekam nepriklausanti. Kaip ir namas, jau nepriklausantis man. Kaip ir nuotraukos, kurios man vaikystėje nerūpėjo ir kurių išeidama nepasiėmiau." (2017 m.)

*Galina*: "Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje. Vykdavo šventė, vaikų aplankyti ateidavo Kalėdų Senelis. Gyvenome visai netoli, S. Neries gatvėje (dabar – V. Putvinskio g.) ir papuoštą eglutę matydavome pro savo namų langus. Visada būdavo puošiama gyva eglutė, o šalia jos stovėjo ir ponas Leninas, į mūsų buto langus atsukęs užpakalį..." (2017)

*Audronė:* „Prie Neries nevyko nieko įdomaus. Ten eidavome žvejot. Kol nepastatė Heso, būdavo gražūs, didingi ledonešiai. potvyniai. Bet per krantinę nesiliedavo, užliedavo tik tą stadioną, dabartinį parką. Ten buvo nuožulnus kraštas, nebuvo dabartinio pylimo. Kokio dydžio ledai būdavo! Žiemos kaip reikiant, pilną aikštę privaro ledų ir paskui jie tirpsta vos ne iki gegužės mėnesio.“ (2019)

*Gintaras Vitulskis*: Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras "Taika" (vietoje sudegusio medinio kino teatro "Lyra"), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą "Tarzanas" su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą "Spartakas" su Kirk Douglas ar "Kleopatrą" su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...