Laisvieji Kauno archyvai

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

*Siegfried:* „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką. Tai buvo 1947-ųjų pavasarį, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“. Traukinys sustojo prieš Nemuną, prieš geležinkelio tiltą. Vyrai sako: „Nepereisi tilto, mes važiuosim, pervešim ir tave Kaune paleisim“. Taip ir buvo. Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. O kai Kaune pamačiau pirmą ir antrą rusą, atsibudau iš to sapno. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje.“ (2018 m.)

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)

*Liuda Riaukienė*: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais. Kartu Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. [...] Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis. [...] Restoranas „Versalis“ turėjo savo orkestrą, kuriam vadovavo žydų kilmės Jaša Kašinski. Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo Versalyje, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje".

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m. Mano vyras – lietuvių tremtinys, su juo susipažinau Sibire. Dirbau Linksmakalnio ir Išlaužo mokyklose kūno kultūros mokytoja. Mokėme rusų kalba. Tik vėliau pereita prie lietuvių kalbos. Mano vaikai mokinosi Linksmakalnyje. Miestelio teritorija buvo užtverta. Prie įvažiavimo buvo padėti geležiniai, betoniniai blokai. Iškasti prūdai. Praeidami matydavome kaulų, kaukolių. Nepasakyčiau, kad čia vyko kažkas slapto. Buvo paprasta žvalgyba. Dirbo karininkai su technologiniu išsilavinimu. Budėdavo, klausydavo, šifruodavo. Ieškodavo informacijos, kurios jiems reikėjo. Išrinkdavo. Ko neiššifruodavo, irgi siųsdavo į Maskvą. Buvo kalbų, kad čia stovėjo raketa. Kad slopindavo Amerikos balso transliacijas. Nebuvo tokių dalykų. Mums nesijautė, kad čia buvo karinis miestelis, kad būtume uždaryti. Pamenu, turistaudavome su vaikais. Kazarmas (kareivinės) buvo ten, kur dabar griuvėsiai. Jie turėjo pirtį, sanitarinį mazgą. Kai prasidėjo neramumai, kareivius pervedė į kitą, tremtinių namą. Kareivių kraustynės buvo ramios, gražios.“ (2019 m.) 

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)

*Alma*: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.  Bendrabučiuose gyvendavo tik tam tikrų fakultetų studentai, kurie nebuvo maišomi. Skirtingi aukštai padalinti merginoms ir vaikinams. Turėjo būti griežta disciplina. Daugiausiai streso studentams būdavo kai ryte, apie 8 valandą atvažiuodavo patikrinti, kas išėjo į paskaitas, o kurie begėdžiai liko miegoti. Važiuodavome keli žmones – laborantės, rektorius ar komendantas ir, žinoma, korespondentas. Tuo metu dar žodžio "žurnalistas" nežinojome.  Žurnalistas būdavo iš laikraščio „Tarybinis mokslas“.  Keliaudavo su tokiu senoviniu fotoaparatu, kuris būdavo permestas per petį.  Jei jau rasdavo kurį nors miegantį, iškart dėdavo į laikraštį, o laikraštis keliaudavo į visus bendrabučių ir fakultetų stendus. Labai gražu prisiminti, kokia buvo disciplina, kai studentai eidavo su švarkais, sijonukais, kostiumais ir kepuraitėmis. Taip pat būdavo, kad atvykdavo nemažai studentų iš Latvijos ar Estijos. Gražu matyti, kai vasarą, buvusios studentės iš Latvijos, dar dabar atvažiuoja aplankyti bendrabučio po 20 ar net 30 metų. (2014)

*Gintaras: *"stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis... tyliai verkė. Nors visus buvo apėmusi džiugi nuotaika, bet pažvelgęs į juos pajutau gailestį: juk visą gyvenimą juo buvo taip tikėta, o dabar prieš jų akis atsivėrė tuštuma..." (2014)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"