Laisvieji Kauno archyvai

Restoranas "Pasaka"

*Audronė:* „Prie Neries nevyko nieko įdomaus. Ten eidavome žvejot. Kol nepastatė Heso, būdavo gražūs, didingi ledonešiai. potvyniai. Bet per krantinę nesiliedavo, užliedavo tik tą stadioną, dabartinį parką. Ten buvo nuožulnus kraštas, nebuvo dabartinio pylimo. Kokio dydžio ledai būdavo! Žiemos kaip reikiant, pilną aikštę privaro ledų ir paskui jie tirpsta vos ne iki gegužės mėnesio.“ (2019)

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m. vasarą. Sekiau šventės dalyvių eiseną nuo senamiesčio. Minios žmonių, pakili nuotaika, ne laidotuvės. Antroji žaidynių diena nušvito žaliai - berniukas, nešęs „Detroit Kovas“ vėliavą, davė penkis dolerius už fotografiją, kurią jam padaviau sutikęs. Mano pirmas honoraras valiuta! Kaip mano teta Zita (dabar Detroito gyventoja) išsiaiškino, jo vardas Tadas Baukys. Euforija ilgai netruko. Lietuvos pasienyje nuaidėjo šūviai, ir minios patraukė į Vilnių – vėl laidotuvės…"

1 nuotrauka. *Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais. Šalia pozuojantis vyras – tėčio bendradarbis, o tėtis mus fotografuoja.

*Gintaras Vitulskis:* Pirmoji pergalė. XX a. pabaigoje iškilo pavojus XV a. statytai šv. Gertrūdos gotikinei bažnyčiai, kuri buvo ne tik paversta sandėliu, bet ją buvo sumanyta, vaizdžiai sakant, uždaryti į "maišą", užstatant kelių aukštų pastatu nuo J. Gruodžio gatvės pusės. 1988 m. buvo sparčiai pradėta ant šalia bažnytėlės buvusių XV-XVIII a. kapinių statyti LKP Požėlos rajono komitetui skirtą pastatą. Kaulus - į sąvartyną, o bažnytėlė tyliai bus nugriauta. Bet čia prasidėjęs viešumas (Gorbačiovo "glasnost") ir sukilusi kauniečių pilietinė savimonė neleido įvykdyti šių užmačių. Po ilgos kovos buvo pasiekta pergalė: statyba buvo sustabdyta ir nebaigtas pastatas nugriautas. 1989 m. spalio mėn. darytose nuotraukose matome šv. Gertrūdos bažnytėlę ir baigiamą nugriauti pastatą. Trečioji fotografija daryta 2014 m. rugsėjo mėn. (2014).

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).

*Eglė*: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže... Minėta kaimo buitis po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno senamiesčio vieno Nemuno gatvės kiemo kasdienybė. Nemuno gatvė tarpukariu aprašyta kaip „Raudonųjų žibintų“, daugybę kartų dėl patvinusio Nemuno dar vadinta „Kauno Venecija“. Šiandien ši gatvė nėra išvaikščiota turistų, dažnas kaunietis joje nėra buvęs. Vietos gyventojai kupini prisiminimų. Žinoma, kad valda nuo XIX a. 7-o dešimtmečio priklausė miestiečiui Chaimui Gidoni, o po jo mirties 1876 m., sekančioms Gidoni šeimos kartoms. Apie 1900 m. čia iškilo du raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dabar Nemuno g. 14 ir 14B). 1927 m. visa valda buvo parduota, jos nauju savininku tapo verslininkas Benjaminas Gruzdas, kuris Laisvės alėjoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir buvo "Omega" laikrodžių oficialus tiekėjas. Namų senbuviai pasakoja, kaip dar vaikai būdami stebėdavo pro langus patvinusio Nemuno išdaigas. Vanduo pakildavo iki Nemuno g. 14b namo pirmojo aukšto langų, o gatvėje būdavo susigrūdę milžiniško dydžio ledo lytys. Šių namų kieme užaugusi p. Elena pasakoja, kad pokariu kiemas aidėdavo nuo daugybės vaikų šūksnių, suaugusieji rengdavo gimtadienių ir vardinių šventes, sunešę į kiemą stalus ir maistą, dainuodavo, grodavo ir šokdavo. Ponas Levas pasakojo apie keletą skaudžių įvykių, nutikusių šiame kieme. Potvynis nusinešė į rūsį įkritusios moters gyvybę, iš 14b namo balkono iššoko vokiečių karininkas, kieme esančiuose sandėliuose sudegė ten gyvenusi moteris. Pasak čia gyvenančio pono Romo, pokariu nedideliuose butuose gyvendavo po kelias šeimas. Kartą Romo motina priėmė gyventi du studentus, kurie protestuodami prieš sovietų valdžią, iš Tarybų sąjungos vėliavos pasisiuvo "šeimyninius" apatinius ir pakabino juos ant gėlių darželio, buvusio prie laiptinės, tvoros. Pasakojimai padeda patirti vietos dvasią, pajausti kiemo praeities kasdienybės alsavimą. (2016)

Konstantinas: „Čia prabėgo mano vaikystė, prieš maždaug 80 metų. Buvau jauniausias iš trijų sūnų. Mano tėvai buvo ūkininkai. Pamenu, man nebuvo su kuo bendrauti. Po pradžios mokyklos perėjau į Išlaužo mokyklą. Eidavau pėsčias apie 10 kilometrų kasdien. Arklį kinkydavo tik tada, kai siausdavo pūga, bet labai retai. Išeidavome ir grįždavome tamsoje. Pokario metu mus iškeldino už tvoros, už to antenų lauko. Mus išvarė iš mūsų namų, įsikėlėme į išvežtų žmonių sodybą. Pamenu, kaip vokiečių belaisviai statė namus. Su vaikais aplink statybas lakstydavome. Jie taip pat statė antenas – jos buvo varinės, o stulpai mediniai. Vokiečiai turėjo mišrių instrumentų orkestrą. Buvo labai geras smuikininkas. Vadovavo orkestrui. Kariškiai ir jų šeimos kalbėdavo ir dainuodavo rusiškai, vokiškai. Kariškiai turėjo didžiulius kultūros namus, ten rodydavo filmus.“ (2019 m.)

Ištrauka iš Herkaus Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“

*Asija*: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Šeimos išeidavo pasivaikščioti. Buvo labai graži tradicija. Lietuvių, žydų ir rusų šeimos vaikštinėdavo alėjoje. Priekyje eidavo vyriausieji šeimos nariai, toliau tėvai, ir galiausiai bėgdavo pulkas vaikų. Taip lėtai, nuolat besisveikindami su kitais, žmonės praeidavo Laisvės alėja ir grįždavo atgal į namus. Moterys būtinai turėdavo nešioti mažą rankinuką ir skrybėlaitę“ (2017).